Pirmieji  žingsniai išsvajotoje Kinijos žemėje/ 2018-06-03

Vakaras. 18 valanda ir visiškai tamsu ???!!! 

Iš virtuvės sklinda puikiausi gaminamo maisto kvapai... keistas jausmas pakilus po pokaituko, nes skrydžio, pasikeitusio laiko ir didžiulio streso neišlaikiau ir kaip "liepa nulinkau" vos tik pasiekus plačią plačią lovą nepažįstamoje, tolimoje, bet visai svetingai mane pasitikusioje Kinijoje.

Iš lėktuvo išlipus - tvankus kvapas ir drėgmė, kuri persekiojo visą kelionės Kinijoje laiką, kažkur už debesų pasislėpusi saulė ir didžiulės eilės bei  nesibaigianti migracijos patikra (troškiai nekvepiančiame) Šanchajaus oro uoste. Vairuotojas - nei žodžio angliškai, todėl liežuviui pirmosios galimybės išlementi ką nors kiniškai :). Kelias iš oro uosto - kažkoks nešvarus, daug betono statinių, neplauti automobiliai, daug tiltų, viadukų - toks keistas jausmas kai negaliu suprasti ar man čia patiks artimiausias 22 dienas ar ne... Vairuotojas pristato mane į vieną iš daugybės kvartalų, paslaugiai padeda man atgauti savo lagaminą ir aš jau stoviu su virpančia širdimi prieš tikrai aukštą daugiaaukštį pastatą, kurio duryse išnyra keturi asmenys ir mano diena nušvinta - net ir be artimo kontakto (kaip čia pas mus įprasta Vakaruose glėbesčiuotis, tai jie taip nepuola), bet šiluma ir žodžiai "bus viskas gerai" buvo tiesiog jų akyse ir šypsenose.

Sutikau šeimą, panašią į mūsų šeimą. Pora, auginanti dvi dukras, nori, kad jų vaikai sutiktų kuo daugiau užsieniečių ir taip jiems pasaulis taptų platesnis. Svetingi, besišypsantys, ko daugiau reikia? Remontai - kaip euro-remontai, butas 5 -ame aukšte ir į jį be kortelių arba pirštų antspaudų - neįeisi (hm, mano vaikams, kurie kartais pamiršta raktus - pirštu atrakinamos durys būtų puiki išeitis)...

Mažytė Mayijia (lietuviškai sakytume Maydžia) šiandien irzloka,- iš pradžių matyti, kad labai laukė manęs. Bet po to ėmė negaluoti ir tapo liūdnoka. Vyresnėlė Mayichen (lietuviškai galėtume sakyti Mayčen), ne taip kaip dvylikamečiai Lietuvoje,  - nors anglų kalbos mokosi jau šešerius metus, stengiasi išlikti nuošalyje ir vis tikisi, kad jos nekalbinsiu... Kaip ir visų iki šiol matytų kinų raštas, taip pat ir  Mayichen sąsiuviniuose - tvarkingas, korekcijos atliekamos baltu korektoriumi, lapai suklijuojami, priklijuojami, "renovuojami", bet "vištos kojos" atrasti juose neįmanoma :). Mokslo metai čia - iki liepos pirmosios. Taigi nudžiugau, kad šiuo metu likusiam Lietuvoje sūnui turėsiu argumentą apie kitus vaikus, kurie šiuo metu (birželio pradžioje) vis dar nesvajoja apie atostogas. Ir dar papasakosiu vaikams kaip kitame pasaulio krašte vaikai "neužlipa ant galvos"  (ir juokiuosi savo greituolę dukrytę prisiminusi). Vaikai išskirtinai laikosi atstumo ir tik trumpais žodžiais atsakinėja į klausimus, žodžiu supratau jau pačią pirmą dieną, kad drovumas čia - dorybė.

Per dieną net du kartus buvau pavalgydinta namie su meile paruoštu šanchajietišku maistu, spėjau apsilankyti nedideliame šalia esančiame prekybos centre, kuris nesiskiria nuo mūsų centrų, nebent tik spoksojimu į mane (pirmąją dieną tai jau tikrai juokas, bet po 20 dienų pasakysiu apie tai truputį kitaip :).  Aplankiau ir banką. Šiame - suplukęs vaikinukas skambino visiems vadovams iš eilės ir aiškinosi kaip traktuoti raides Č ir Ė mano pavardėje, kol galiausiai patikėjo manimi ir kaip priežastį užskaitė Europos sąjungos paso apačioje pavardės eilutę be diakritinių ženklų. Taigi problema išspręsta. Tiesa, nors jis daug dirbo ir daug nervinosi, aš buvau rami. Juk čia atvažiavau tyrinėti. Todėl į viską nusiteikiau žiūrėti smalsiai, o ne nervingai.

Pirmos dienos įspūdis toks, kad Kinija įdarbino visus, kurie tik neturėjo darbo :-). Nuo žmonių, oro uoste stovinčių ir rodančių kur eiti (nors pakaktų nuorodų) iki banke susibūrusių nuolat bečiauškančių jaunų vaikinų. Kikenau mintyse, kad labai saugu, nes banke dirbo dvi kasos, dar du policininkai, dar du vaikinai darbavosi prie aparato, kur mes patys esame įpratę pasiimti eilės numeriuką, bet tai dar ne viskas - kokie penki žmonės, apsirengę banko darbine apranga vaikščiojo, šnekučiavosi, kalbėjo telefonu, garsiai šūkavo ir man pasirodė net rėkavo tarpusavyje... O taip pat nekeista ir įlindusius į išmaniuosius darbuotojus pamatyt, nes juk darbo nėra tiek kiek darbuotojų :).

Žodžiu pasnaudusi po bemiegės nakties lėktuve patekau į išties jaukią aplinką su daugiausiai kiniškai kalbančia mama (ko gero mano metų), neblogai angliškai kalbančiu tėčiu ir gražuolėmis juodbruvėmis kinutėmis mergaitėmis (net saldu kokio tie vaikai grožio).

Tiek nerimavusi ir svarsčiusi ar man tikrai pavyks Kinijoje pirmuosius žingsnius žengti tvirtai tarp kinakalbių, šiandien tuo tik džiaugiuosi ir nebeabejoju. Ruošiuosi nakties poilsiui su šypsena ir išsipildžiusia svajone - aš pagaliau Kinijoje!

Na o prieš sudedant bluostą, einu atsiversti knygą - vairuotojas, paėmęs mane iš oro uosto ją perdavė nuo mokyklos, kurios duris ryt praversiu pirmą kartą :) ... Kad nepamirščiau ko atvykau :) Nes atvykau ne tik patirti, atvykau mokytis. Pažinti, atrasti ir mokytis. Puikus nuotykis :)

Kur yra saulė? Arba Miškas žmonių, miškas dviračių/ 2018-06-04

Kinai turi tokią patarlę: 人山人海. Tai mano šiandienos emocija.

Pažodžiui tai reikštų žmonių kalnas, žmonių jūra. Labai panašiai ir mes sakome "jūra žmonių", kai norime apsakyti, kad labai labai daug žmonių.

Mano antroji diena Kinijoje įspūdinga. Žmonėmis, kvapais, didelėmis mano akimis ir didžiuliais atradimais. Pagaliau aš truputį pažįstu "savo" šeimą, kuri nuoširdi, nuostabi ir besirūpinanti. O taip pat be Googl'o ir Maps'o pasiekiau mokyklą - kažkas neįtikėtino :)!!!

Galiu sakyti štai ką: Mano pirmasis Šanchajus - tai betonai važiuojant iš oro uosto, didžiulės elektros jėgainės su didžiulėmis laidų estradomis,

užblokuotas FB ir Google'as (ir net VPN'as), besišypsanti priėmusi šeima, žmonių jūra keliaujant iš namų gyvenamąjame kvartale ir metro stotyse ir siauros gatvelės centre - kur švyti Prada ir kiti ženklai bei mažose gatvelėse kepami blynai su maloniu maloniu kvapu :)... (norisi nupiešti rūkstančius dūmus , niam niam). Tiesa, blynų dar nesustojau paragauti, bet su bendraklasiais keliavome į maitinimo įstaigą, kur patys susikomplektavome sriubą (kaip paskui man paaiškėjo labai tradicinę ir ypatingą Kinijoje, ir jos šiandien vėstant orams labiausiai už viską ilgiuosi Lietuvoje !!!!).

Apie mokslą. Susiradau mokyklą ir niekas ten manęs net nelaukė. Kai atvykau toks jausma, kad niekam net nebuvo svarbu, kad atvykau, kad skridau visą naktį, kad aš tūkstančius kilometrų, kad ketverius metus jos siekiau... O dabar stoviu prie stiklinių durų ir suprantu - tai mano pirmas kartas, pirmas kartas Kinijoje, pirmas kartas Šanchajuje, pirmas kartas man, bet ne jiems... Tas pirmas kartas labai jaudinantis, labai sunkus, bet labai reikšmingas žmogaus gyvenime. Todėl matyt kinai ir palieka tą pirmąjį kartą išjausti man pačiai :))))

Pirmas kartas man ir be šeimos tokį ilgą laikotarpį - neminint apie paauglį sūnų (vistiek jau 14 juk :) ), be penkiametės dukros 22 dienų nesu gyvenusi. Kai neturiu galimybės susisiekti (šeima sako, kad neblokuos VPN'o visą laiką, kad turėčiau vilties), bet tokiu atveju galiu perkainuoti kaip gera turėti rutiną, kasdienybę ir, svarbiausiai, savo mylimą šeimą!

Mokykla - kaip mokykla. Kai mokėjau avansą dvejojau ar iš tiesų egzistuoja ši mokykla. Tai šis klausimas galutinai išsisprendė - valio, mokykla yra! Mokytoja - labai jauna. Puikiai kalba angliškai. Ar ji geresnė už Lietuvoje sutiktus  kinų kalbos (lietuvius) mokytojus - vargu. Pats geriausias pasirinkimas, kad pasirinkau gyventi šeimoje. Pamokose pas mokytoją Oną išmokau tiek daug, kad uždėjus ant to bagažo, kurį man davė Ieva, Debby, Lukas, aš gramatikos suprantu daugiau nei kai kurie mano bendrakursiai. Bet pastebiu, kad nenoriu pulti ir rodyti ką moku, pastaruoju laiku mano elgesys pradeda panašėti į azijietišką - prieš užmezgant ryšius noriu apsidairyti ir išanalizuoti situaciją :)))

Šanchajus mane stebina. Taip. Kaip ir vakar rašiau – čia labai daug dirbančiųjų – prie prekybos centrų, prie viešbučių, metro. Kartais tie, kurie kažką saugo, tiesiog patys užsnūsta darbo vietoje ;) Tie, kurie nemiega,  - stumia laiką arba dedasi labai dirbą – šūkauja, garsiai rėkauja, mosikuoja rankomis tada kai visai tos sumaišties nereikia... Nežinau ar taip galima sakyti, bet tas vaizdas mane nuskraidina atgal į vaikystę, kai mažoje miestelio mokyklėlėje būtinai reikėjo ir kiemsargio, ir pečkurio ir kitų darbuotojų – atskirų pareigybių.

Dienos pabaigoje paskaičiuokime dienos išlaidas: kelionė 2x4 juanius už metro; pietūs - 16 juanių, kava - o dangau - net 17 juanių, brangiau nei pietūs :) . Iš viso  - 43 yuaniai, tai kiek čia eurais?...  5,4 Eur per dieną :-) Žinoma, reikia pridėti, kad mokslo Šanchajuje savaitę aš pasirinkau kartu su nakvyne, pusryčiais bei vakarienėmis. Tai šiuo atveju esu laimės kūdikis, nes savimi pasirūpinti turiu tik per pietus. Daugiau apie šią galimybę tikrai su Jumis pasidalinsiu vėlesniuose įrašuose - tikrai verta gyventi ne viešbutyje, o šeimoje！

Kinai gyvena ne taip švariai kaip mes. Gatvės, namai kvepia ir nešvara, ir kažkokiu saldžiu kvapu ... Aišku gatvėse nuolat sklinda gatvės maisto kvapai, nes čia pat gamina įvairių rūšių patiekalai gatvėje. O ką jau bekalbėti apie tai, kad jie beveik gyvena gatvėse – jei turi gėlių parduotuvę, tai gėlių valymą, tvarkymą ryte padarai tiesiog tarp praeivių, ant šaligatvio. Jei turi audinių parduotuvę, tai medžiuose prikabini pakabų su audiniais – štai tau ir reklama! Kažkaip labai man patinkai kai jie tokie “atsipūtę”...

Šiandien įspūdinga diena. Juolab, kad birželio 4 ir jau internetas “paleistas”. Matyt teisingai mano šeimininkai sakė, kad kiekvieno mėnesio ketvirta diena primena gegužės 4 –ąją. Kai susisiekiau su artimaisiais, tai net ir miegot galima ruoštis, ir dar pasimokyt :). Juk šiandien ne šiaip iš komforto išėjimo diena, šiandien – kitokio tobulėjimo pradžios diena. Ech, nuostabu. Linkiu ir Jums save truputį stumtelti toliau nei esate patogiai įsikūrę čia kur esate! Nes po to “sunkaus” ateina “saldus”.

Tas jausmas dar saldesnis, kai viskas vyksta saldžiai kvepiančioje Azijoje :) Na tas kvapas mane persekioja ir dabar, galima sakyti kasdien... :)

Kas yra giliausi kelionės išgyvenimai?/ 

2018-06-05

Aišku, kad žmonės!!! Šį diena buvo pilna pilniausia visokių įspūdžių. Pradedant nuo to, kad visai nematyti saulės... Tas “apsiniaukimas” keistas, bet atsispyriau pagundai patingėti ir išsiruošiau į Prancūzų koncesiją (angl. Bund, o ir lietuviškai neretai pavadinamas Bundu), apie kurią buvau ne kartą skaičiusi, todėl labai knietėjo pamatyti savomis akimis. Pasirodo ji – visai netoli nuostabaus 632 metrų aukščio Šanchajaus bokšto, kuris kitapus Huangpu upės, taip lyriškai pavadintas “Rytų perlu”. Ir toks keistas jausmas... Kai aplink neaišku kas – ar smogas, ar rūkas, net atrodo, kad Šanchajus liūdi...

Prancūzų kvartalas labai traukia turistus. Šiame  rajone gali atrasti nuostabių statinių - eklektizmo, neoromantizmo, neogotikos, neorenesanso, neobaroko, klasicizmo stiliaus, kas sutikite, visai nebūdinga Azijai. O kiek dar žavesio toje “senamiesčio” dvasioje! 

1842-aisiais, Čing dinastijoje buvo pasirašyta sutartis (Nandžingo), kuri leido tuo metu dar mažame žvejų kaimelyje įsikurti tam tikroms užsienio šalių delegacijoms. Dėl savo geografinės padėties tuo metu dar toks nežymus Šanchajus, dėl tiesioginio susisiekimo Kinijos platumomis Jangdzės upe ir esančios šalia Rytų jūros buvo labai vertinamas britų, prancūzų, amerikiečių ir japonų. Manoma, kad minėta sutartis dėl leidimo įsikurti svetimoms koncesijoms būtent ir pavertė  Šanchajų iš žvejų kaimelio į didžiulį klestintį Azijos perlą – didžiulį Kinijos miestą.

Dabar į šį miestą plūsta turistai iš visos Kinijos, kitų pasaulio šalių, dabar Šanchajun plūsta visi norintys užsidirbti, o taip pat ir susikursi savo geresnę ateitį.

Ne išimtis ir mane priėmusi Ma šeima. Šeimos mama, vardu Hui užaugo netoli Šanchajaus, o Ma Chen (lietuviškai sakoma Čen), šeimos galva – už Pekino, netoli Korėjos sienos. Šanchajuje jie kuria savo verslą, galvoja apie vaikų ateitį, ieško naujų idėjų, matau tą daro net kalbėdami su manimi J nenustygsta :).

Vakaro 17 valandą, kai grįžau po paskaitų, Hui manęs paklausė ar eisiu kartu apsipirkti. Aš iš karto sutikau. Ir nesigailėjau. Paėjusios gerą gabalą kelio mes pasiekėm prekybvietę. Oi pasimėgavau!!! Ir salotų lapai, ir vaisiai, ir gyvos vištos bei antys, žuvelės, kurias čia pat čiumpa ir išdoroja prieš įteikiant pirkėjui.... Tikras knibždėlynas. Bet užvis įdomiausia – gaminamo gatvėje ar specialiose patalpose prie gatvės maisto dalis. Čia ne tik visokių naujų grožybių prisižiūrėjau, bet pagaliau atidariau tą neaiškų “stalčiuką” apie gatvės maistą. Mačiau ką ir iš ko perka šeimininkė ir mano nerimas dėl to kas švaru ar nešvaru, saugu ar nesaugu, higieniška ar nehigieniška nurimo... Tačiau turiu pasakyti, kad smalsumas mane vedė pažiūrėti vos ne į kiekvieną gamybos procesą ar derybas :) Mano šeimininkė net ir prekybos centre kol nusiperka pusę kilogramo kiaulienos – derisi jei ne dėl pinigų, tai kad jai išpjautų pagal jos norą. Ir visa tai vyksta ganėtinai ilgai. Ir akivaizdu, kad abiem pusėm taip leisti laiką visai patinka! O ką ten bekalbėti, apie garuose gaminamus “Baozi”, “Zongzi”, spurgų maždaug 30 litrų maišą prikištą, jau matyt belaukiančio išvažiavimo į kokią nors gatvės prekybos vietą...

Sugrįžus iš turgavietės turėjom puikų laiką visi kartu gamindami į mūsų virtinius panašius “Jiaozi” (reikia tarti džiaudzi). Jie džiaugėsi, kad aš labai noriai prisijungiau prie šios veiklos. O dar labiau smalsavo kai rodžiau kaip mes Lietuvoje darome panašius, bet žinoma, ne tokius pat, virtinukus, koldūnus. Smagu gaminti maistą kartu, šnekučiuotis ir jausti, kad laikas eina ne su sava, bet su kita – labai miela šeima. Toks jau tas žmogus, socialus, vis norim su kažkuo būti artimi...

Labai ilgiuosi šeimos, vakarų saulės atokaitoj kartu su aplink žaidžiančia dukryte... O taip pat ir karšto kavos gurkšnio prabudus kartu su savo meile... Tas ilgesys grįžtant namo mane pats nuneša į prekybcentrį, esantį pakeliui, nes taip trūksta to paprasto kavos puodelio... Kaip jau ir minėjau, kavos puodelis pakankamai brangus, nuo 17 juanių, bet šeima kavos neturi, prekybos centre jos pirkti nėra, čia Azija... Hesburger’io tipo užkandinėje galiu nusipirkti kavos kaip Vakaruose. Kai paprašau mažo puodelio, - gaunu 400 mililitrų kavos (visiška nesąmonė...). Bet kadangi su savimi esu susitarusi, kad kas benutiktų viskas yra labai įdomu, tai tuos 400 mililitrų geriu ir vis žiūriu į Vakarus. Ten mano namai...

Kiniška policijos nuovada/ 2018-06-07

Šįryt pirmas darbas – prisistatyti į policiją. Toks keistas iš tiesų tas darbas... Mat visi rezidentai, gyvenantys ne viešbučiuose, turi užsiregistruoti policijoje. Ką gi... Pažiūrėsime. Nemalonu tik tai, kad vėluojame registruotis, nes mano šeima truputį tempė, galvojo, kad nereikės čia su manimi terliotis, matyt ir jiems būtų geriau jei mažiau statistikos su užsieniečiais būtų...

Taigi prireikė 2 valandų tam, kad padėčiau parašus ir patikinčiau, jog kitą kartą atvykusi į Kiniją tikrai būsiu labai rūpestinga ir pirmiausiai prisiduosiu valdžiai :). Pasismalsavau, apsidairinėjau, pamačiau kaip susirinkę žmonės bendrauja, kaip garsiai reiškia savo mintis... O sako kinai - ramūs žmonės :)???

Šiandien pirmą kartą matosi dangus ir saulė!

Su antrąja mokytoja Sheena jau tenka atsisveikinti, rytoj su Tantan ir ką gi, -  savaitė mokslo Šanchajuje rytoj bus baigta. Labai gaila, norėčiau dar savaitės. Vienas etapas keičia kitą etapą. Todėl bandysiu mėgautis.

Pagaliau jaučiuosi ramiai, atsipalaidavusi, nereikia laikyti lapelio priešais akis kai įlipu į metro ir šimtą kartų tikrinti ar tikrai į teisingą kryptį įlipau...

Dažnai manęs klausia ar aš viena, ar žinosiu, ar nepaklysiu. O kur čia paklyst? 

Šiandien važiavau į Liaudies skverą, tai iššniukštinėjau gatveles, susiradau knygyną, ištyrinėjau kainas. Na ir ką, atėjau prie žymiojo gražuolio Rytų Perlo, kurį vakar mačiau iš kitos pusės. Jausmas keistas, nes kasdien važiuoju į kitą objektą, bet jis atveda beveik ten pat, nes centre sukoncentruota daug žymių objektų.

 Ir man tai kaip stebuklas – patyrinėti įvairias gatves, šanchajiečių gyvenimą. 

Šiandien pamačiau taip daug kartų girdėtas istorijas kaip parkuose pilna vyrų, žaidžiančių kortomis, kauliukais. Tikrai. Pilna. Bet kodėl tik vyrai? Kur jų žmonos, vaikai?

Per pastarąsias dienas padariau išvadą, kad visus vyrus, kurie neturi darbo, sustatė gatvėse ir užvilko liemenę su užrašu “Taobao”. Neaišku ką ir nuo ko saugo. O smagiausia, kad saugodamas ir pats pavargsta... Žiūrėk ir pats užsnūdęs...

Išlaidos:

22 – kava; 4x4=16 metro; 206 knygos (ech, ir vėl  :) ) ...

Namų ilgesys ir pirmasis lietus Šanchajuje/ 2018-06-09

Šiandien – ypatinga diena, šeštadienis. Taip jo laukiau! Jau nuo aštuntos valandos nebemiegu. Savaitė mokslų baigta. Kinija jau truputį pačiupinėta. Jau ir šeimos ilgesys ima kilti... 

Ta proga, kad diena neeilinė ir pirmoji savaitė adaptacijos puikiai įveikta, susiruošiau nepastebėta išsliūkinti iš namų nusipirkti kavos, bet susitikau su šeimininku. Šis akis tik išpūtė. Bet, paaiškinus, kad netrukus grįšiu, nurimo. Mane priėmę žmonės išties rūpestingi, - jei sutarta, kad mane maitins pusryčiais ir vakarienėmis, tai taip ir daro. Ir tą daro puikiai!!! Kasdien – vis nauji skoniai, už ką esu labai dėkinga.

Kadangi mėgstu lyg katinas vaikščioti viena ir per daug galvos dėl tikslių planų nesukti, tai neturėjau jokio rimto plano šeštadieniui. Šeima, išgirdusi, jog nesu tikra ką veiksiu, pasiūlė važiuoti į miestą kartu su jų šeima, jų automobiliu.

Išvažiuojant iš daugiaaukščių kiemo jie sumokėjo už parkavimą, kas man buvo keista. Jie man paaiškino, kad Šanchajuje nėra vietos, kur būtų galima parkuoti nemokamai, net ir prie namų, savame kieme reikia mokėti mokestį. Na, bet vistiek automobilių tiek daug, kad miestas labai užsikemša... 

Šeimos pasiūlymas vyksti su jais į miestą išpildė mano vieną iš lūkesčių – pavažiuoti miesto gatvėmis (o ne tik požeminiu metro, kuris tikrai be galo patogus). Taigi pro akis lėkė gatvės, daugybė daugiaaukščių namų mikrorajonų, nesuskaičiuojama daugybė statybų, tai matosi pagal iškeltas kranų ir keltuvų strėles. Man neįprasta, kad griaunami ištisi rajonai. Prieš tai buvau mačiusi centre, o taip pat ir važiuojant mieste bei prie mano šeimos rajono matyti aptverti rajonai, kurie griaunami ir planuojami nauji objektai. Aš užsiminiau, kad tai dalis paveldo, senos gyvenvietės, bet kinai nesuprato apie ką aš čia – jie paaiškino, jog taip plečiamas miestas – juk reikia naujų gyvenamųjų namų, prekybos centrų ir t.t.

Po paklajojimo Šanchajaus mietso gatvėmis drauge nuvykome į "eksponatinį" senovinį kvartalėlį, kur nežiūrint šiandieninio sukomercinimo, stogai, plytos, laidai yra tikrai seni liudininkai ne vieno sėkmingo ir nelabai sėkmingai susiklosčiusio likimo...

Na o po prisilietimo prie senovės dvelksmo, tiesiu taikymu į prekybos centrą. Kinai prekybos centrais didžiuojasi, kvietė mane ir patys džiaugėsi ten vykdami. Man – tai tiesiog labai panašu į mūsų prekybos centrus. Tiesa, šeima labai stengėsi, mane vaišino dar net nepasiekus restorano – pakeliui paragavome ant pagaliuko pasmeigto anties liežuvio ir labai gardžiai išvirtų kiaulės kojų.

Prekybos centras, tiesa, turi kiniško skonio. Žmonių – daug. Vieni pasipuošę, kiti – su guminėmis šlepetėmis. Mačiau, kaip moteris šalia šiukšlių dėžės nusilupo kiaušinį ir čia pat suvalgė, žodžiu, prekybos centras, kaip ir Rytų pasaulis – margas. Restorane, kuris pristato Šanchajietišką virtuvę, buvau darkart palepinta išskirtiniais skoniais – tofu, kepta vištiena (kurią pateikia su vieštos galva lėkštėje) ir t.t. 

Tačiau pasakiau sau, kad jei gyvenčiau Kinijoje – nei už ką nedirbčiau restorane, nes atrodo, kad ir taip paslaugiam padavėjui svečiai tuoj galvą nuraus beskubindami ir komanduodami jam atlikti užsakymą kuo skubiau....

Po įspūdžių pilnos dienos aš nusprendžiau pasimėgauti savaitgaliu iki galo ir išvykau į Hongqiao stotį pasiimti savo traukinio bilieto, kurį buvau užsisakiusi iš anksto. Pakeliui išlipau iš metro pasmalsauti kaip atrodo man matytos gražiosios Šanchajaus miesto centro dalys sutemus. Nesigailėjau praleidus vakarą miete – betoniniai pastatai buvo sušvitę įvairiomis spalvomis, išryškino įvairias formas ir dar labiau žavėjo. Nustebau pirmąkart Kinijoje pradėjus lyti. Bet problema išsisprendė labai greitai - vos tik išėjus iš metro prekeiviai siūlo labai nebrangius (galima sakyti viekartinius) skėčius, taigi tai buvo tik papildomas mielas įspūdis, o lietus maloniai šiltas.

Žymusis bokštas Rytų perlas užburia ir nenori paleisti... Tą vakarą kvėpavau giliai, žinodama, kad tokie vaizdai liks atmintyje ilgam. O vakaro gaivus oras leido pasimėgauti nekaistant ir neskubant namo, į kondicionieriaus atvėsintą butą.

Skalbiniai ir laidai/ 2018-06-06

Knygos 81+26 juanių (nelabai reikalingos prekės išgyventi, bet aš be jų negaliu)

Baozi 10 juanių (reikalinga gyvybei palaikyti, o skonia - neišpasakytas)

Metro 8 juanių (hm, be jų niekaip Šanchajuje)

Supermarkete bandelė ir vaisius 26 juaniai (irgi labai svarbu ir baisiai skanu)

Iš viso 151 juanis, t.y. maždaug 19 Eur.

Šanchajus nuostabus. Iš pradžių žiūrėjau aplink galvą pakėlus kaip jie moka lauke prisidžiauti rūbų net aukštai aukštai daugiabučiuose. Mat daugiaaukščiai namai taip sukonstruoti, kad prie balkono kiekvienam butui pridėtos džiovyklės. 

Labai smagiai atrodo kai pritrūkus lazdelių senamiestyje vietoj džiovinimui skirtų vamzdelių ima ir panaudoja bambuko lazdeles. Vaikštant gatvėmis tampa nebeaišku kas ką parduoda, o kas džiovinama :). Na, bet jie juk turi teisę savo gyvenimą gyventi kaip tik nori, nežiūrint didesnių ar mažesnių srautų – vietinių ir turistų.

Tas pats ir su laidais. Važiuojant iš oro uosto Pudong rajone, kuriame gyvenu, o ir kituose rajonuose pilna daugiaaukščių ir pilna gigantiškų elektros statinių-darinių, kažkokių transformatorinių ar stočių. O važiuojant giliau į senamiestį matau labai daug laidų, tiesiog raizgalynės virš gatvių – sukta susukta, suraizgyta (čia neįmanoma sutakpinti tiek nuotraukų, jas rasite jei smalsaujate FB: kinukai.lt).

Jau antra diena iš eilės pildau vieną didžiausią svajonių – įsisukau į knygas knygyne. Vakar padariau “pirmą užėjimą”, t.y. kaligrafijos piešimomedžiagą dirbti su vandeniu, o ne tušu ir sąsiuvinių rašmenų rašymui. 

Šiandien – dar daugiau sąsiuvinių, ot bus lauktuvių mano visiems vaikams... Ieškau ir sau visokių naujų metodikų. Reiks nuvažiuoti iki Liaudies skvero, sako ten rasiu dar daugiau dvikalbio (bilingual) stiliaus knygų.

Pamokų metu pavargstu. Po pamokų norėtųsi nurimti, pakalbėti su šeima, pailsėti. Bet laiko taip nedaug, o Šanchajus tiesiog žibėte žiba... Po pasivaikščiojimo po turgų man tarsi atsirakino baimės spyna ir į gatvės maistą žiūriu daug paprasčiau. Todėl įnikau ieškoti kas čia švariau dirba, kas švariau atrodo ir jau nusipirkau gatvėje Baozi (lietuviškai skambėtų baudzi).

Bet vistiek, grįžtu, atsisėdu su savo šeima ir tai geriausia kas galėjo įvykti šitoje kelionėje. Matyti tikrus žmones, jų šeimą, jų ryšį, meilę ir bendravimą. Nuostabu. Pavargusiai, bet nuostabu :)...

Kiek daug pirmų kartų!/ 2018-06-08 

Daug pirmų kartų! Ką tik pradėjau savaitę savo mokslų (taip lauktų ilgus metus), o šiandien jau dalija pažymėjimus, fotografuojamės su bendramoksliais. Bendri pietūs ir pokalbiai su mokytoja ir bendraminčiais – smagu, bet dar smagiau bastytis po miestą, kai niekas nesako kur eiti ir ką daryti... Tikra katė :)

Šiandien nuvykau į senamiestį - Yu sodą ir Yu gatvės turgų. Koks nedidelis senamiestis!

Kinai nevertina to, kas sena... Namai dideli, užsirietusiais stogais, pagaliau tokius radau ir matau pirmąkart gyvenime. Pagaliau stovėjau šalia bambukų giraitės,

muzikuojančių kinų parke, bet labiausiai pasimėgavau kai atradau siaurąsias senojo miesto gatveles, kur gatvėse pešami paukščiai, kerpami plaukai, o prireikus išpešiojami jau pražilę :)

Įdomu tai, kad trečią dieną važiuoju į kitą objektą, bet atsirandu labai netoli nuo ten, ką lankiau vakar. Man padeda ir tai, jog mano navigacijos sistema – kaip katės. Todėl pakeliu galvą, apsidairau ir galiu laisvai orientuotis kur esu.

Mėgaujuosi tuo, jog mano draugai, bičiuliai, pažįstami rašo, jog seka mano įrašus socialiniame tinkle ir siučia man linkėjimus. O Justina Kaubrytė, kuri taip dailiai nupiešė mano rašomą kinų kalbos knygą vaikučiams nuo 4 metų, jau dalyvauja dizainerių konkurse ir mėgaujasi savo rezultatais. Taigi, smagūs reikalai mane atsiveja iš Lietuvos!

Šanchajus tiesiog paskendęs gėlėse, reiks ko gero Vilniaus mesto valdžiai nusiųsti linkėjimų su gėlėtais vaizdais.

Mano kiniškos šeimos mažoji mergaitė pagaliau pradeda bendrauti su manimi. Mažylė Yijia ateina prie meduoliukų (su spanguolių įdaru) ir būna labai laiminga kai sakau “prašau, imk jei nori”. O didžkė YiChen, tokia kukli, bet jau šiandien labiau atsipalaidavusi.

Kinija – nepaprasta šalis vaikams. MaYichen lieka vakarais palinkusi prie savo rašomojo stalo, kai mes visi einame miegoti apie 23, 24 valandą. Tas vaikas turi pakelti didžiulį krūvį. Ją tėvai leidžia į privačią mokyklą ir dėl to kelia labai daug reikalavimų iš mergaitės. Jokiakalba šiuose namuose neina apie drauges, lauko žaidimus, kitas veiklas. Pasišnekučiuoja prie stalo, kartais mamos telefoną pačiumpa pažaisti ir, galiausiai pamokų ruošimas.

Važiuodama metro pamačiau viziją, - čia išties nesudėtinga sugrįžti ir atsivežti savo draugus ar mokinius – miestas gražus, patogus keliauti su patogiu viešuoju transportu. Grįždama mintimis į Lietuvą pagalvoju, kad aš neišnaudoju pasivaikščiojimo po turgų malonumo Lietuvoje. Kinijoje matau, kad tai puikus būdas gauti naujų emocijų. Antra – nei dienos be kinų kalbos (pažadas sau ir kitiems metams, nes jau magistro studijos eina į galą). Dar... žiūrėsiu kasdien į dangų ir nepamiršiu, kad Lietuvoje turime nežmoniškai žydrą dangų, švarų lietų, baltus ar juodus debesis – juos visada matome, aiškiai matom saulę ir neturime kažkokio “pieno”, kuris Šanchajuje taip retai parodo saulę danguje.  Turbūt šiame pažadų skyrelyje reikia pridėti ir vaikus... Urtę kasdien mokysiu po naują žodį, o Džiugą...Hm, nežinau kaip su tuo Džiugu. Pažiūrėsim...

Ir dirbsiu. Daug daug dirbsiu iš širdies savo darbą, kad galėčiau ir vėl čia sugrįžti – su šeima, su draugais, su mokiniais..

Ir vėl į kelionę, tik šį kartą Kinijoje/ 2018-06-10

Šanchajuje jaučiuosi nebe išsigandusi, o rami keliautoja. Mėgaujuosi miestu, jo statiniais ir augalais...

Ech, nenuobodu  :) ... Daiktai vėl lagamine ir leidžiuosi į kitą etapą link pietų – į Nančangą, vasaros stovyklą, kuri vyks Jiangxi provincijoje, Nanchang’o mieste, Jiangxi ekonomikos ir finansų universitete (JUFE).

Diena prasideda nuo to, kad pavėlavus vos dvi minutes iki vartų užsidarymo į greitąjį traukinį, deja, patekti į tarukinį nebepavyko. Laimei, Kinijoje bilietus nemokamai pakeičia, tačiau pakeičia į tą traukinį, kuriame yra vietos. Taigi laukti tenka ne valandą ir ne dvi, bet kito variant nėra, kaip tik laukti.

Nančangas pasiektas beveik vidurnaktį, po keleto valandų trukusios kelionės, kurios didžioji dalis tęsėsi tamsiuoju paros laiku ir neteko pamatyti savo akimis tos “pietėjančios” Kinijos. Bet išlipus Nančange oras ir danguje tarp debesų matomos šviesios prošvaistės džiugino su viltimi, kad čia dangus nebus kasdien aptrauktas “pienu”.

Viešbutyje savanoris, atlydėjęs mane, ilgai aiškinosi su darbuotoja, kuri, kartais man atrodė net šaukė ant jo dėl nesusipratimo, pasirodo man kambario nebelikę... Tačiau po diskusijų kambarį gavau, jis pasirodė gana švarus, tvarkingas. Todėl po kelionės vėl po truputį nurimau ir nusprendžiau, kad kiekvienas žingsnis už komforto zonos man atneš daugiau patyrimų, išgyvenimų, prisiminimų ir asmenybės pokyčių (tikėtina į gerąją pusę :) ), nei įtampų. Vadinasi, reikia mėgautis.

Prieš miegą atvertusi stovyklos programą, radau ne tik numatytą darbotvarkę, bet ir būsimus kolegas bei savo nuotrauką tarp jų. Taip su gera nuotaika pradėjau savo naująjį etapą Nančango vasaros studentų stovykloje.